Pavasario žygis Pūčkoriuose

Paskelbta: 2024 gegužės 27, pirmadienis, 12:52

Balandžio 27 d. geografijos klubo „Azimutas“ nariai kartu su mokytoja Asta Tamulevičiene dalyvavome „IKI ėjimo varžybose“ Pūčkoriuose. Anksti ryte rinkomės Kaišiadorių traukinių stotyje ir išvykome į Vilnių. Apie dešimtą valandą pasiekėme Pūčkorių piliakalnį, kur ir buvo mūsų žygio pradžia. Visi gerai nusiteikę, pradėjome 11 km žygį Pavilnių regioniniame parke.

Žygio metu grožėjomės atgimstančia pavasario gamta ir nuostabia kraštovaizdžio panorama. Kas pirmą kartą, o kas iš naujo buvo sužavėti Pūčkorių piliakalniu, Vilniaus žirgynu, kurio juodakarčiai žirgai, nesibaidydami žmonių, skaniai rupšnojo žolę. Vaikščiojome po Pūčkorių atodangą, nuo kurios atsivėrė stulbinantis Vilniaus gamtos peizažas: šviesia žaluma pasipuošę medžiai, visur žydinčios miško gėlės, kutenančios nosį įvairiausiais kvapais, ir didžiuliai plotai žydinčių kiškio kopūstų, kurie garsėja kaip pavasarinės vitaminų bombos. Na, o atodangos apačioje - Vilnelė, srauni kaip kalnų upė, čiurlenanti, besisvaidanti gausiais vandens purslais. Kol nusileidome iki jos vingiuotais takeliais, ne viena valanda prabėgo. Bet vaizdas, kurį pamatėme apačioje, ne mažiau stebino. Beje, šioje gražioje vietoje stovi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos namas. Įveikę žygio maršrutą, pagaliau pasiekėme finišą, buvome apdovanoti medaliais. Pavargę, bet pilni gražių įspūdžių keliavome namo. Diena prabėgo be galo greitai gražiame gamtos kampelyje. Tikiuosi, kad „Azimuto“ žygeivių klubas dalyvaus dar ne viename panašiame žygyje.

                                           

Vakarė Černiauskaitė, III bm-ft

Kviečiame

Paskelbta: 2024 gegužės 24, penktadienis, 11:35

„Savo istoriją privalome pažinti“, – sako kariuomenės kapitonė Elmyra

Paskelbta: 2024 gegužės 24, penktadienis, 11:28

Gimnazijoje viešėjo mūsų mokyklos auklėtinė Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė – Lietuvos kariuomenės kapitonė, karo rekonstruktorė, etnosporto entuziastė, dviejų vaikų mama. Jos idealas 1830–1831 metų sukilimo dalyvė grafaitė kapitonė Emilija Pliaterytė yra laisvės kovų simbolis. Atkurdama autentišką beveik 200 metų senumo Emilijos Pliaterytės uniformą Elmyra vadovavosi ikonografine medžiaga. Gimnazistai nepraleido progos pasimatuoti istorinį švarką, kepurę – kiverį. Teisingai atsakę į Elmyros klausimus, buvo apdovanoti prizu – šūviu paraku užtaisytu senoviniu titnaginiu pistoletu.

Emilijos Pliaterytės ryžtas ir meilė Lietuvai turėjo įtakos pasirenkant karininkės profesiją. Antroje susitikimo dalyje mūsų viešnia, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos auklėtinė, papasakojo apie šiuolaikinį kario paveikslą ir karjerą Lietuvos kariuomenėje. Studijos akademijoje pareikalavo daug fizinių, psichinių ir moralinių jėgų, ištvermės, begalinio užsispyrimo vykdant įvairias užduotis, tvirto charakterio. Elmyrai dabartinė tarnyba Šiaulių regioniniame Karo prievolės ir komplektavimo skyriuje yra jau ketvirta tarnybos vieta.

Visa savo įvairiapusiška veikla kapitonė Elmyra Baljanaitė-Stanevičienė jau dabar įrodė, kad savo gimtojo krašto istoriją reikia išmanyti, ją gerbti ir išsaugoti ateinančioms kartoms.

Daugiau apie susitikimą su Elmyra skaitykite „Rašaluotų pirštų“ gegužės mėnesio numeryje.

                                                                                       

Bibliotekininkė Regina Demjanovienė

Bohemiškasis Vilnius

Paskelbta: 2024 gegužės 21, antradienis, 07:30

Darganotą ir lietingą gegužės 10 dieną kartu su istorijos mokytoja O. Jodonyte aplankėme mažiausią Vilniaus rajoną – Užupį, kuris nuo 1997 m. deklaruoja savo „nepriklausomybę” ir didžiuojasi simboliniu respublikos statutu, o užupiečių teises gina konstitucija. Išversta į daugiau nei 50 kalbų ir aiškiai matoma ant Paupio gatvės sienos konstitucija tikrai nėra vienintelis skiriamasis užupiečių ženklas – jie turi ir vėliavą, kurioje kiauras delnas simbolizuoja atvirumą ir tolerantiškumą, kiaurymė – tai, kad Užupyje galima gyventi, mylėti, dirbti, tačiau neįmanoma turėti. Nuo miesto širdies – senamiesčio – atskirta vinguriuojančios Vilnelės upės respublika tarsi gyvena atskirą gyvenimą ir saugo savo turtingą bohemišką palikimą, kuris be žodžių pasakoja rajono istoriją: bronzinę undinėlę, savo žvilgsniu pakerinčią atvykėlius, ištikimąjį Užupio aikštės angelą, pučiantį trimitą ir skelbiantį apie rajono atgimimą ir meninę laisvę, meno inkubatorių, kuris aktyviai integruojasi į Vilniaus miesto ir visos šalies kultūrinį gyvenimą, Šv. Baltramiejaus bažnyčią, telkiančią baltarusių katalikų bendruomenę, kadaise buvusią medinę sinagogą, jaunos menininkės šiuolaikinio meno dailės parodą apie laumes, kurioje galima pajusti kūrėjos emociją, Vivulskio milinę, simbolizuojančią lietuvių patriotiškumą ir žmogiškumą. Tiesa, savo išvaizda Užupis viliojo ne visuomet: nuo XVI a. savo istoriją menantis rajonas anksčiau daugiausiai buvo vargingųjų priemiestis su daugybe malūnų, vėliau, sovietmečiu, tapo vienu apleisčiausių Vilniaus rajonų, o atgimimo sulaukė tik po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 m., kuomet čia ėmė keltis menininkai. Dabar tai vienas prestižiškiausių ir brangiausių Vilniaus rajonų, į kurį kiekvienais metais suplūsta šimtai turistų, trokštančių pasigrožėti menu ir paįvairinti monotonišką kasdienybę. Taigi, Užupis – tai žavus, įdomus, kiek keistokas, bet neabejotinai nepakartojamas rajonas, galintis pasigirti savo europietiškumu, tolerantiškumu ir, žinoma, menu, kuris netarnauja taisyklėms.

                                           

Justina Matačiūnaitė, III bm-hs, Miglė Motiejūnaitė, III bm-hs, Augustė Janušytė, III bm-hs