Aš noriu, kad tu perskaitytum...

Paskelbta: 2023 sausio 10, antradienis, 11:51

Kodėl verta skaityti knygas?

1. Skaitymas gerina rašymo įgūdžius.
2. Skaitymas lavina vaizduotę.
3. Knygos padeda rasti atsakymus į rūpimus klausimus.

Gyvenimas lekia ir net nesiruošia sustoti. Po šios nesustabdomos srovės, kuri mus neša tolyn, nelengva pamiršti problemas. Tačiau man tai pavyko. Su Melvin Burgess knyga „Heroinas“. Skaitydama šią istoriją atsidūriau tarsi kitame pasaulyje, pilname problemų, su kuriomis lyginant, ta greita gyvenimo srovė atrodo tokia neįtikėtinai lengva. M. Burgess knygoje „Heroinas“ pasakojama Džemos ir Taro meilės istorija. Šie du paaugliai, neapkęsdami tėvų griežtumo, o kartais net smurto, pabėga iš namų. Tai jų prie gero nenuveda. Jie susideda su nepatikima kompanija ir pradeda svaigintis. Iš pradžių tik cigaretėmis, alkoholiu, hašišu. Vėliau šis iš pažiūros nepavojingas žaidimas su gyvenimu perauga į priklausomybę nuo heroino. Žinoma, tai nepalengvina ir taip sunkios paauglių padėties ir Taras patenka į kalėjimą. Tuo metu Džema supranta, kad laukiasi ir tvirtai, jau ne pirmą kartą pasiryžta mesti narkotikus. Išgirdęs apie merginos nėštumą, kalėjime per dideles kančias heroino atsikrato ir Taras. Gimus vaikui vaikinas ir mergina vėl susitinka, susitaiko su tėvais, tačiau Džemos jausmai jau būna atšalę ir ji nori gyventi atskirai nuo Taro. Tačiau vaikinas yra optimistas ir tiki, jog mergina apsigalvos. Mane labai sužavėjo veikėjos Lilės žodžiai: „Tu esi viskas... Viskas ir kiekvienas, bet kas. Aš – geriausias įrodymas. Kol išlieki savimi, tol gali pakęsti didžiausią pažeminimą ir netgi jausti malonumą, nes tu, o ne kas kitas, tai patiria“. Skaitydama šią citatą įsidėmėjau ir stengiausi suvokti kiekvieną perskaitytą žodį, visą pasakytą prasmę. Ir galiu drąsiai teigti, kad supratau, jog tikrai visada ir visur reikia būti savimi. Gyvenimas juk vienas – nėra laiko būti kažkuo kitu. Dar man patiko tai, kad knygoje pasakojama veikėjų lūpomis. Kiekvienas skyrius kito veikėjo pasakojimai, mintys, nuotykiai, išgyvenimai. Tarsi galima perskaityti slapčiausias jų mintis, suvokti didžiausius troškimus ir net kartu išgyventi atsitikimus. Labai susimąsčiau apie knygoje keliamas problemas. Jos yra tokios: „Kodėl vaikai nesupranta tėvų, o tėvai vaikų?“, „Kodėl jaunimas pasiduoda aplinkinių ir draugų įtakai, kartu su jais įklimpsta į narkotikų liūną?“ Knygoje raginama atvirai kalbėti su savo tėvais, išsipasakoti jiems savo problemas, ieškoti sprendimo kartu su jais, atskleisti net smulkiausius dalykus, o svarbiausia, nebijoti, nes ir tėvai kažkada buvo paaugliai. Dėl narkotikų... Man buvo tikrai baisi ta narkomanų kasdienybė. Ta baimė, kad gali negauti dozės, tas jausmas, kai dėl pinigų narkotikams galėtum apiplėšti ar net nužudyti. Viskas parodoma taip vaizdžiai, taip tikroviškai, o ypač realiai aprašomos kančios stengiantis mesti narkotikus. Aprašomas nežmoniškas skausmas, baimė, šaltis... Perskaičius šią knygą man niekuomet nesinorės pažiūrėti į žmogų, kuris panašus į narkotikų prekeivį ar narkomaną. Tai prasminga ir daug pamokanti knyga, kuri verta visų dėmesio. Ne tik vaikų, bet ir tėvų. Tam, kad suprastų vieni kitus... Beje, dar tikrai niekas taip stipriai neskatino būti tik savimi, o ne kažkuo kitu.

Rugilė Masalskaitė, II a

Kviečiame skaityti

Paskelbta: 2023 sausio 05, ketvirtadienis, 11:00

Nė vieno kito monarcho viešpatavimas taip neformavo pasaulio, kuriame lig šiol gyvename. Gyvenimo pabaigoje ji valdė daugiau nei ketvirtį pasaulio gyventojų.

„Karalienė Viktorija" – tai vienos garsiausių visų laikų karalienių portretas. Bandymas suprasti ir parodyti, kas iš tiesų buvo ši moteris. Nedidukė sena dama, išvaizda primenanti bulvę, visada vilkėjusi juodais drabužiais? Ar aistringa jauna princesė, romantiška mergina, mėgusi šokti? Galiausiai mums prieš akis iškyla du įvaizdžiai, dvi visai nesusijusios Viktorijos. Kaip šokanti princesė virto gedinčia senute? O juk buvo ir trečioji Viktorija – nepaprastai sėkmingai valdžiusi karalienė. Epochoje, kurioje žmonėms buvo itin neįprasta soste regėti moterį, ji rado būdą tapti visų gerbiama ir mylima, net garbinama valdove.

Tačiau ji buvo ne tik karalienė, bet ir dukra, žmona, motina ir našlė. Ir kiekvieną kartą iš jos buvo tikimasi, kad atlikdama šiuos savo gyvenimo vaidmenis ji elgsis taip, kaip iš moters reikalavo visuomenė. Ir ji elgėsi nepaprastai konservatyviai. Bet pažiūrėjus įdėmiau akivaizdu, jog ji buvo reformatorė, pakeitusi ne tik monarchiją, bet ir moters padėtį visuomenėje.

Knygoje karalienės portretas atskleidžiamas 24 svarbiausių jos gyvenimo dienų scenomis; remiamasi ne tik istoriniais šaltiniais, bet ir jos asmeniniais laiškais bei dienoraščiais. Mes regime Viktoriją iš arti, kaip žmogų su savo baimėmis, džiaugsmais ir nusivylimais – ir kaip valdovę, kuri visą gyvenimą buvo stebima įdėmiau nei bet kuris kitas žmogus pasaulyje. Ir pati tą puikiai žinojo.

Pulitzerio premijos laimėtojo Roberto K. Massie istorinis pasakojimas „Jakaterina Didžioji“ nukelia į XVIII amžių. Smulkių vokiečių aristokratų šeimoje auganti kunigaikštytė Sofija, būdama vos keturiolikos, apsukrios motinos išsiunčiama į Rusiją, kad ištekėtų už Karlo Peterio Ulricho (būsimojo Rusijos imperatoriaus Petro III). Sofija tampa stačiatike Jekaterina, o amžininkai ir istorikai vėliau papildo šį vardą – prideda Jekaterinos Didžiosios epitetą.

Imperatoriaus Petro III valdymas tetrunka pusmetį – besikeičiančiu užsienio politikos kursu ir reformomis nepatenkinta gvardija bei diduomenė jį įkalina, priverčia atsisakyti sosto ir valdove paskelbia jo žmoną Jekateriną II. Per šį perversmą ji parodo ryžtą ir drąsą, o vos įžengusi į sostą – tolerantiškumą, gebėjimą atleisti, politinę moralę, grįstą racionalumu ir praktiškumu.

Kas buvo ši moteris ir ką per 34 valdymo metus ji davė Rusijai, Europai ir pasauliui? Kokios asmeninės savybės ar istorinės aplinkybės lėmė, kad ji laikoma viena įtakingiausių moterų valdovių, o Rusijos istorijoje jos laimėjimai ir gebėjimai lyginami su kitu didžiu imperatoriumi – Petru Didžiuoju?

Smalsi, protinga, įžvalgi, valdinga Šviečiamojo amžiaus imperatorė, suvokianti, kad tamsią ir provincialią Rusiją kilstelėti aukštyn galėtų vakarietiška kultūra. Kartu ji moteris – ieškanti meilės, intymios vyriškos draugijos.

Šiai knygai apie nepaprastą asmenybę būdingas istorinis tikslumas ir išsamus to meto įvykių išmanymas, meistriškas stilius, gebėjimas griauti mitus ir surasti bei parodyti žmogiškąją dramą.

Bibliotekininkės

Tikros istorijos

Paskelbta: 2022 spalio 14, penktadienis, 11:00

999 Aušvico moterys: tikra istorija/H. D. Macadam.- Vilnius: Alma littera, 2021.- 480 p.

Bet kurią visuomenę galima vertinti pagal tai, kaip ji elgiasi su savo moterimis ir mergaitėmis.   Michelle Obama

1942 m. kovo 25 d. beveik tūkstantis jaunų netekėjusių žydaičių Poprade, Slovakijoje, sulipo į traukinį. Apimtos nuotykių troškimo, jausdamos pasididžiavimą savo tauta ir pasipuošusios geriausiais drabužiais, jos džiugiai mojo palikdamos tėvų namus. Merginos tikėjo keliems mėnesiams vykstančios dirbti į fabriką valstybės labui. Iš tikrųjų jaunosios moterys, dauguma paauglės, buvo gabenamos į Aušvicą vergiškam darbui. Iš niekuo nenusikaltusių 999 išgabentųjų liko gyvos tik kelios.

Tiesa apie pirmą jį oficialų žydų išgabenimą į Aušvicą šiandien reikšminga kaip niekad. Į beveik užtikrintą mirtį išsiųstos jaunos moterys buvo bejėgės ir bereikšmės ne tik dėl savo žydiško kraujo, bet ir dėl lyties. Remdamasi išsamiais asmeniniais pokalbiais su išgyvenusiomis moterimis bei istorikų, liudininkų ir pirmųjų išgabentų moterų šeimų komentarais, pasaulyje pripažinta rašytoja Heather Dune Macadam atskleidžia skausmo kupinas istorijas. Tai – ypač svarbus indėlis į Holokausto literatūros ir moterų istorijos archyvą.

Galutinė stotis – Aušvicas/Eddy de Wind.- Vilnius: Alma littera, 2021.- 437 p.

Šiurpą keliantis liudininko pasakojimas apie nežmoniškus nusikaltimus Aušvice. Drauge tai ir himnas meilei, aistrai gyventi ir vilčiai.

„Aušvicas visuomet sėdėjo prie mūsų virtuvės stalo." Taip pasakė mano mama, iš mūsų išgirdusi žinią, kad planuojame naują knygos „Galutinė stotis – Aušvicas" leidimą. Ji buvo teisi. Aušvicas gyveno su mumis. Dažniausiai jis buvo matomas, vis išnyrantis tėvo pasakojimuose ir sugrįžtantis jo, kaip psichiatro, profesinėje veikloje. Arba jis būdavo plika akimi nematomas, bet lyg vaiduoklis blaškydavosi po mūsų namus, keldamas baimę.

Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus lagerį, tapo varomąja jo gyvenimo jėga, savo istoriją paskatinusia ant popieriaus užrašyti. Dėl šios priežasties „Galutinė stotis – Aušvicas" yra daugiau nei asmeninis liudijimas: tai žvilgsnis į siaubo pasaulį, iki šiolei daugeliui mūsų nematytą ir nepažintą.

„Tai, kad, minint 75 metų Aušvico išlaisvinimo sukaktį ir praėjus daugiau nei 30 metų po tėvo mirties, ši knyga įgauna pripažinimą, kokio verta, ir tai, kad mano tėvo balsas vėl skamba viešumoje, yra reikšmingas įvykis."

Melcheris de Windas, Eddy de Windo sūnus

Eddy de Windas (1916–1987) – paskutinis žydas gydytojas, baigęs Leideno universitetą Olandijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Jis užsirašė savanoriu į Vesterborko tranzitinę koncentracijos stovyklą, tikėdamasis, kad jo motina, vokiečių suimta anksčiau, nebus deportuota. Vesterborke jis susipažino su pirmąja žmona Friedele, ten jiedu ir susituokė. 1943 m. porą deportavo į Aušvicą. 1944 metų pabaigoje, rusams artėjant prie stovyklos, vokiečiai ėmė sprukti, drauge išsivarydami dar galinčius paeiti kalinius. 1945 metų sausio mėnesį į žygį buvo išvaryta ir Friedelė. Pasislėpęs barake, de Windas liko stovykloje ir vėliau tapo Raudonosios armijos gydytoju. Radęs sąsiuvinį, jis pradėjo rašyti prisiminimus „Galutinė stotis – Aušvicas".

1945 m. grįžęs į Olandiją, de Windas specializavosi psichiatrijos ir psichoanalizės srityje. 1949 m. paskelbė garsų straipsnį „Akistata su mirtimi", kuriame pirmą sykį aprašė koncentracijos lagerio (KZ) sindromą. „Galutinė stotis – Aušvicas" išspausdinta 1946 m. nyderlandų kalba. Turimais duomenimis, tai vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice.

Knyga apie Vinco Mykolaičio-Putino moteris

Paskelbta: 2022 spalio 12, trečiadienis, 11:10

Rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino laikas tolsta, bet jo asmenybė ir prieštaringa biografija nepaliauja dominti ir kelti nuostabos. Šios knygos autorė žvelgia į klasiko gyvenimą – nuo kūdikystės iki paskutinio atodūsio – per santykį su keturiomis jam svarbiomis moterimis.

Knygoje atveriamas jautrus rašytojo santykis su motina Magdalena, skaudžiai išgyvenusia sūnaus santuoką. Čia atskleidžiamas ypatingas Vinco ir jo sesers Magdalenos – taip pat poetės – ryšys: Vincas jaunėlę leido į mokslus, su ja dalijosi kūrybiniais sumanymais, buitimi, ilgėjosi jos, pasitraukusios į tolimąją Australiją. Komplikuoti santykiai poetą siejo su studente Emilija, po devynerių bendravimo metų tapusia jo žmona, ir į sudėtingus trisdešimt dvejus Mykolaičių santuokos metus įsiterpusia kita profesoriaus studente – Irena, kuri įkvėpė brandų poetą gražiausiems poezijos posmams ir teikė stiprybės sunkiausiomis valandomis.

Šios knygos pavadinimas sudarytas iš keturių pirmųjų Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterų vardų raidžių – motinos Magdalenos, sesers Magdalenos, žmonos Emilijos ir mūzos Irenos.

„EMMI“ – penktasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Autorė remiasi archyvine medžiaga, ją nuosekliai ir atidžiai tyrinėja, romane nemažai panaudota ir niekur neskelbtų faktų, kurie kartu su literatūrine išmone dar labiau priartina prie sudėtingos iškilaus klasiko asmenybės.